vienžindis

vienžiñdis, -ė adj. (2) 1. kuris auga vienas pas tėvus, viengimis, vienturtis: Gera jai buvo augt vienžiñdei Skr. Teturėjau vienžiñdį – geras berniukas užaugo Plv. Vienžindė̃lis augo: popstė popstė mama, ką norėjo, tą i darė Šd. 2. Skr kuris vienas atsivestas (apie jauniklį): Gera būtų avelė, ale kad vienžiñdė Sml. Ta avytė tokia graži vienžiñdė, škada pjaut Bsg.